Ana, Ričmondo rūmai, 1540 m. rugpjūčio 6 d.

Jis atvyks pas mane pietų. Neišmanau, kodėl. Vakar atvyko karaliaus pažas ir pranešė mano prievaizdui, kad karalius malonės šiandien su manimi papietauti. Klausiau damų, kurios liko su manimi, ar jos girdėjo naujienų iš rūmų. Vieną pasiekusi žinia, jog karalius atsiskyręs Outlendo rūmuose, medžioja, kad užmirštų siaubingą Tomo Kromvelio išdavystę.

Kita paklausė, gal karalius atvyksta prašyti atleidimo ir pakviesti grįžti pas jį?

— Ar tai įmanoma? — paklausiu jos.

— O jeigu karalius suklydo? Jeigu teismas suklydo? — spiriasi ji. — Kokiu dar tikslu galėtų vykti pas jus po skyrybų praėjus tokiam trumpam laikui? Jeigu jis nori nutraukti santuoką, kodėl panoro papietauti su jumis?

Ūžiančia nuo minčių galva išeinu į nuostabų sodą pasivaikščioti. Mažai tikėtina, kad jis norės mane susigrąžinti, tačiau aš neabejoju, jog persigalvojęs galėtų susigrąžinti taip pat lengvai, kaip ir pametė.

Svarstau, ar galėčiau atsisakyti grįžti pas karalių. Žinoma, aš norėčiau grįžti į dvarą ir atgauti savo padėtį. Bet ir vienišos moters laisvė man ima patikti. Niekada anksčiau gyvenime nebuvau pati sau Ana Klevietė, ne sesuo, ne duktė, ne žmona, bet Ana, pati sau ponia. Aš prisiekiau, kad išvengusi mirties gyvensiu savo gyvenimą, savo pačios, o ne kitų lemtą gyvenimą. Aš užsisakau tokias sukneles, kurių spalvos, mano nuomone, man tinka, nežiūrėdama brolio reikalavimo likti kukliai ir nesivaikydama anglų dvaro madų. Užsisakau pietus tokiu metu ir iš tokių patiekalų, kokius mėgstu. Man nebereikia sėdėti prieš du šimtus žmonių, kurie seka kiekvieną mano judesį. Kai išjoju pajodinėti, galiu lėkti taip toli ir taip greitai, kaip noriu, neatsižvelgdama į brolio nuogąstavimus ir karaliaus siekį varžytis. Jeigu pasikviečiu vakare muzikantus, galiu pašokti su savo damomis arba pasiklausyti jų dainų, nesitaikydama prie karaliaus skonio. Mums nebereikia žavėtis jo kompozicijomis. Galiu melstis savo Dievui žodžiais, kuriuos pati pasirenku. Galiu tapti savimi, būti savimi.

Mintis, kad vėl galėčiau tapti karaliene, priverčia suspurdėti mano širdį. Galėčiau atlikti pareigą šiai šaliai, jos žmonėms, karaliaus vaikams, kuriuos spėjau pamilti, galbūt galėčiau pelnyti savo motinos pritarimą ir įvykdyti savo brolio planus. Tačiau pati nustembu aptikusi mintį (pagaliau galiu ramiai ir viena pati išsiaiškinti savo mintis), jog man geriau likti vieniša moterimi su geromis pajamomis nuostabiuose Anglijos rūmuose negu būti eilinė įbauginta Henriko karalienė.

Pirmieji pasirodo karaliaus sargybiniai, po jų gražūs ir kaip visuomet išsipustę dvariškiai. Tada pasirodo karalius, nerangiai atkrypuoja savo negyjančia koja. Aš žemai nusilenkiu ir stodamasi pajuntu pažįstamą žaizdos tvaiką. Laimė, daugiau neteks pabusti pradvisusiuose pataluose, galvoju prieidama ir leisdama karaliui pabučiuoti man kaktą.

Jis atvirai, kaip vyras, vertinantis kumelę, permeta mane akimis nuo galvos iki kojų. Nepamiršau, kad jis skundėsi dvariškiams mano kvapu ir suglebusiomis krūtimis, todėl pajuntu, kaip imu rausti.

— Gerai atrodote, — nenoriai pripažįsta Henrikas. Neabejoju, kad jis tikėjosi, jog džiūsiu iš meilės be atsako.

— Jaučiuosi gerai, — ramiai atsakau. — Ir džiaugiuosi jus matydama.

Karalius nusišypso.

— Juk žinojote, kad niekuomet nesielgsiu su jumis negarbingai, — taria jis, mėgaudamasis savo dosnumu. — Jeigu būsite man gera sesuo, įsitikinsite, kad galiu būti jums malonus.

Linkteliu ir nusilenkiu.

— Jūs pasikeitusi. — Karalius atsisėda ir duoda ženklą man įsitaisyti šalia jo ant žemesnės kėdės. Atsisėdusi pasitaisau ant kelių siuvinėtą mėlynos suknelės sijoną. — Nagi, pasakokite. Permatau moterį, vos tik į ją pasižiūriu. Žinau, kad kažkas pasikeitė. Kas?

— Naujas gobtuvas? — spėju.

Henrikas linkteli.

— Jis jums tinka. Labai tinka.

Nieko neatsakau. Jis prancūziškas. Jeigu Hovardų mergina grįžo į rūmus, jo akis įprato prie tokio aukščio ir fasono gobtuvo. O aš, kadangi nenešioju karūnos, galiu nešioti tai, kas man patinka. Juokinga, — tik juoktis neima noras, — kad karaliui labiau patinku rengdamasi pagal savo skonį, negu stengdamasi jam įtikti. Tai, kas jam patinka moteryje, nepatinka žmonoje. Katerina Hovard netruks tai sužinoti.

— Turiu naujienų. — Jis nužvelgia savo negausią svitą, aplink stovinčius dvariškius. — Palikite mus.

Vyrai juda vangiai, kiek drįsta. Jie visi nekantrauja išgirsti, kas bus toliau. Aš neabejoju, jog išgirsiu ne kvietimą grįžti į rūmus. Tikrai žinau, bet vis tiek iš nekantrumo atima amą.

— Kai kas gali jus nuliūdinti, — įspėdamas mane sako jis. Iš karto topteli mintis, kad mirė mano mama. Toli, negavusi mano pasiaiškinimo, kodėl ją nuvyliau.

— Tik nereikia verkti, — skubiai sudraudžia jis.

Aš prisidengiu ranka burną ir sukandu krumplius.

— Aš neverkiu, — atsakau ramiai.

— Puiku, — atsako karalius. — Be to, turėjote žinoti, jog taip nutiks.

— Aš to nesitikėjau, — atsakau kvailai. — Nesitikėjau, kad taip greitai. — Juk jie turėjo atsiųsti man žinią, kad motina mirtinai serga.

— Na, tai mano pareiga.

— Jūsų pareiga? — Aš taip trokštu sužinoti, ar mama kalbėjo apie mane paskutinėmis gyvenimo dienomis, kad jo beveik nesiklausau.

— Aš vedžiau, — sako karalius. — Vedžiau. Pamaniau, kad turiu pranešti jums pirmas, kol nepasiekė gandai.

— Maniau, kad pranešite blogą naujieną apie mano mamą?

— Mamą? Ne. Kodėl man turėtų rūpėti jūsų motina? Ne, tai apie mane.

— Sakėte, kad naujiena bloga.

— Kas gali būti blogiau jums, kaip išgirsti, kad aš vedžiau kitą moterį?

„Ach, šimtai, tūkstančiai dalykų”, — pagalvoju, bet garsiai nesakau. Mane užplūsta palengvėjimas išgirdus, jog mama gyva, ir turiu įsikibti į krėslo ranktūrius, kad nusiraminčiau ir atrodyčiau tokia liūdna ir apleista, kokią, žinau, karalius tikisi išvysti.

— Vedėte, — pakartoju be emocijų.

— Taip, — patvirtina jis. — Apgailestauju.

Vadinasi, jis tikrai taip pasielgė. Negrįš pas mane. Aš daugiau niekada nebūsiu Anglijos karalienė. Negalėsiu rūpintis mažąja Elžbieta, negalėsiu mylėti princo Edvardo, nepatenkinsiu motinos lūkesčių. Viskas iš tikro baigta. Man nepavyko padaryti to, ką atlikti buvau siųsta, ir labai dėl to gailiuosi. Bet, ačiū Dievui, išsigelbėjau nuo Henriko, daugiau niekada negulsiu su juo į lovą. Viskas visiems laikams baigėsi. Sėdžiu nepakeldama akių, bereikšmiu veidu, kad neišduočiau šio džiaugsmo.

— Vedžiau kilmingiausių namų merginą, — tęsia karalius. — Norfolkų giminės.

— Kateriną Hovard? — paklausiu, neleidusi jam per savo pasipūtimą pasirodyti juokingesniam, negu ir taip atrodo.

— Taip, — patvirtina.

— Linkiu jums daug laimės, — sakau susitvardžiusi. — Ji yra... — Tą svarbią ir klaikią akimirką nerandu tinkamo žodžio anglų kalba. Norėčiau pasakyti „žavinga”, bet neprisimenu, kaip. — Jauna, — teįstengiu išlementi.

Jis meta į mane griežtą žvilgsnį.

— Man tai ne trūkumas.

— Visai ne, — skubiai pasitaisau. — Aš norėjau pasakyti, žavinga.

Karalius atlyžta.

— Katerina tikrai žavinga, — sutinka šypsodamasis. — Žinau, kad ji patiko jums, kai buvo rūmų dama.

— Patiko, — atsakau. — Su ja visuomet buvo malonu bendrauti. Ji miela mergina. — Laiku susigriebiu neištarusi „mielas vaikas.”

Henrikas linkteli.

— Ji mano rožė. — Pašiurpstu pamačiusi, kad senio akys prisipildo sentimentalių nukaršusio pagyrūno ašarų. — Ji mano roželė be spyglių, — kimiai priduria. — Jaučiu, kad pagaliau radau moterį, kurios laukiau visą gyvenimą.

Sėdžiu, nepraverdama lūpų. Ši mintis tokia keista, kad atsakyti nerandu nei angliškų, nei vokiškų žodžių. Laukė visą gyvenimą? Na, nepasakyčiau, kad labai kantriai. Per savo ilgus viengungystės metus jis išsiskyrė su trimis, ne, keturiomis, įskaitant ir mane, žmonomis. O Katerina Hovard toli gražu ne roželė be spyglių. Jei ką, galėčiau pavadinti ją saulute: miela, dailia, bet eiline mergele. Iš visų kitų ji mažiausiai verta sėdėti karalienės soste.

— Tikiuosi, kad būsite labai laimingi, — ištariu dar kartą.

Karalius palinksta prie manęs.

— Ir man atrodo, kad turėsime vaiką, — šnipšteli jis. — Ša. Dar tik pirmos dienos. Bet ji labai jauna, iš vaisingos giminės. Ji mano, kad jau pastojo.

Linkteliu. Šito pasipūtėlio, kuris atsivežė mane, pasiguldė į savo lovą ir nesėkmingai triūsė ant manęs, plekšnodamas man per pilvą ir tampydamas krūtis, prisipažinimas toks atgrasus, kad neįstengiu pasveikinti jį pasiekus su nauja mergina to, ko nepajėgė su manimi.

— Eime pietauti, — sako Henrikas, išvaduodamas mane iš gėdos, ir mes pakylame. Karalius paima mane už rankos, lyg tebebūtume pora, ir išveda į Ričmondo rūmų, mėgstamiausių jo tėvo rūmų, dabar atitekusių man, menę. Jis atsisėda vienas soste, iškeltame aukščiau virš kitų krėslų, o aš įsitaisau ne jam prie šono, kaip karalienė, bet žemiau, per atstumą, kad priminčiau pasauliui, jog viskas pasikeitė ir daugiau niekada nesėdėsiu karaliaus pašonėje kaip sutuoktinė.

Man to priminti nereikia. Aš tai žinau.